Kaip gyvena lietuviai?
„Kaip gyvena lietuviai?“ – tokį klausimą kartu su 15min žurnalistais rinkiminę naktį sprendė mūsų mylima dr. Viktorija Starkauskienė. Viena opiausių spragų, siekiant atsakyti į gyvenimo kokybės Lietuvos regionuose klausimą – statistikos problema.
Pasak Viktorijos: „tokios statistikossavivaldybių tema yra nedaug arba ji fragmentiška, nėra tęstinumo. Tuo tarpu, gyvenimo kokybės tyrimai reikalauja kompleksinio, visą apimančio vertinimo, ne tik vienos srities ar kelių rodiklių ištyrimo.
Įvertinus turimą statistiką ir keletą kompleksinių gyvenimo kokybės matų, reikia pastebėti, kad regioniniai skirtumai Lietuvoje išlieka ryškūs. Ypatingai didelis atotrūkis tarp užimtumo mieste ir kaime. Aukščiausio nedarbo teritorijos išsidėsčiusios šalies pasienyje, vietovėse, nutolusiose nuo didžiausių šalies miestų. Norėtųsi, kad žmogus, gyvenantis bet kurioje Lietuvos teritorijoje, turėtų panašias galimybes mokytis, dirbti ir uždirbti, gyventi orų, sveiką ir saugų gyvenimą.
Pagal Vilniaus politikos analizės instituto skelbiamą savivaldos gerovės indeksą, gyvenimo kokybės vertinimuose pirmauja didieji Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Vilnius išlieka tiek investicijų, tiek gyventojų traukos centru. 2/3 visų tiesioginių užsienio investicijų tenka būtent Vilniaus miesto savivaldybei. Taip pat tai vienintelė iš didžiųjų savivaldybių, į kurią gyventi ir dirbti atvyksta daugiau žmonių nei išvyksta.
Blogiausia situacija yra Zarasuose, Lazdijuose ir Ignalinoje, kur prasta geografinė padėtis – savivaldybės labiausiai nutolę nuo didžiųjų Lietuvos centrų. Žemesnes pozicijas pagal gyvenimo kokybę savivaldybėms lėmė mažas veikiančių ūkio subjektų skaičius, lėta vietos ūkio plėtra – darbo rinkoje vyrauja labai mažos įmonės, kurios nesukuria daug darbo vietų. Taip pat joms būdingas žemas darbo jėgos mobilumas ir nedidelės tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui.
Apibendrinant, kaip bežiūrėtume, ekonomika vaidina tikrai didelį vaidmenį Lietuvos regionuose. Taip pat reikia nepamiršti kintančios gerovės sampratos ir didėjančios atsakomybės kiekvienam iš mūsų. Žalinga tampa piliečių užimama laukimo pozicija, kai patys gyventojai nelinkę rodyti iniciatyvos. Šių dienų gerovės kūrime turi dalyvauti ne tik valstybinės ar savivaldybių institucijos, bet kartu patys piliečiai, kaip aktyvūs miesto bendruomenės ir šalies visuomenės nariai“.