EVF doc. dr J. Vveinhardt: ar esate darboholikas?
Ekonomikos ir vadybos fakulteto docentė dr. Jolita Vveinhardt nuolat analizuoja mobingo reiškinį darbo aplinkoje, o su tyrimų rezultatais skuba supažindinti tuo besidominčius. Ar kada teko susidurti su darboholizmu? O gal asmeniškai esate linkę užsilikti darbe ar dirbti namuose? Pateikiame apibendrintas docentės tyrimų išvadas.
Doc. dr. Jolita Vveinhardt
Vveinhardt mobingą apibūdina kaip negatyvų elgesį, sukeliantį stresą ir bejėgiškumo išgyvenimą,keliančius nepilnavertiškumo jausmą, trukdančius sklandžiam darbui, skatinančius išeiti iš darbo savo noru arba darbdavio valia, kai kolegos suformuoja neigiamą įvaizdį.
Ekonomikos ir vadybos fakulteto docentė mobingo temomis dalinasi ne tik paskaitų metu, o taip pat rengia seminarus, dalyvauja radijo laidose, konferencijose, įvairiuose susitikimuose su verslo atstovais.
Šių metų lapkričio 12 dieną J. Vveinhardt dalyvavo „Žinių radijas“ diskusijoje apie lietuvių darbo ypatumus pasibaigus darbo valandoms. „Spinter“ atliktas tyrimas atskleidė, jog net 44 proc. Lietuvos gyventojų dirba darbo valandoms pasibaigus. Pasak J. Vveinhardt šie skaičiai galėtų būti ir didesni, kadangi mūsų visuomenėje vyrauja archetipas, jog darbštumas atskleidžiamas darboholizmo forma. EVF docentė įvardija priežastis, skatinančias dirbti po darbo, tai:
- aplinkos spaudimas (paties žmogaus arba vadovo);
- darbdavys;
- noras išlaikyti darbo vietą.
Taip pat viena iš priežasčių, skatinančių viršyti 8 darbo valandų normą yra vis populiarėjanti „darbo už kelis“ forma, didėjantis darbo krūvis.
„Žinių radijas“ interviu metu J. Vveinhardt pateikė keletą patarimų, kaip elgtis darbuotojams dirbantiems viršvalandžius. Ekspertės nuomone, darbuotojas turi jausti ribą, kiek jis / ji gali dirbti ir kada papildomas krūvis bus kenksmingas sveikatai, asmeniniam gyvenimui bei kitoms sritims. Kylant darbo krūviui, reikalavimams, rekomenduojamas dialogas su darbdaviu, kurio metu ne tik išsakoma situacija, o taip pat ieškomas sprendimas, kompromisas priimtinas abiems pusėms. Kraštutinis variantas turėtų būti kitos darbo vietos paieška.
Radijo stoties „Laisvoji banga“ lapkričio 19 dienos eterio metu EVF docentė pabrėžė, jog nustatytų darbo valandų krūvio didėjimu, paprastai, suinteresuoti darbdaviai, o darbuotojus vilioja didesnio užmokesčio galimybės. Nereikėtų pamiršti, kokią žalą tai daro sveikatai ir profesinei karjerai. Viršvalandžiai tampa streso, ligų, nuovargio priežastimi, mažėja darbuotojų produktyvumas oficialiomis darbo valandomis. Dėl šių priežasčių labai svarbu vadovams stebėti ne tik veiklos procesą, o taip pat kiekvieno darbuotojo psichologinę būklę ir savijautą darbo vietoje.
Vveinhardt pastebi, jog apie darbą po darbo žmonės dažnai kalba, kaip apie pozityvų reiškinį ir tokie stereotipai neretai visuomenėje palaikomi, todėl džiugu, jog apie darboholizmą pradedama diskutuoti viešai.
Lietuvoje daug kalbama apie mokinių patyčias, smurtą šeimoje, tačiau psichologinis smurtas darbe, beje kaip ir vadinamojo darboholizmo sukeliamos individualios ir socialinės problemos, nėra suvokiamas kaip rimta grėsmė, o priežasčių dažniau ieškoma nukentėjusiųjų „charakterio savybėse“. Įrodyta, kad psichologinis smurtas, o ypač radikali jo forma – mobingas, dažniausiai yra vadybinė, darbo organizavimo problema. Ne veltui užsienio šalyse dėl mobingo darbe baudžiami darbdaviai. Pavyzdžiui, visai neseniai Europos Parlamentas nukentėjusiai darbuotojai priverstas išmokėti kelių dešimčių tūkstančių eurų kompensaciją. Kita vertus, labai svarbus kultūrinis kontekstas – kaip mes darbštumą skiriame nuo patologijos, kada „nekalti“ juokeliai, kritika ar darbo krūvis virsta priekabiavimu ar mobingu. Geras pavyzdys – australų prieš kelerius metus atliktas tyrimas. Rezultatai rodė, kad Australijos mokytojai nuo patyčių kenčia labiau nei Ugandos. Tačiau pasigilinus paaiškėjo, kad kai kurios santykių formos Ugandoje nebuvo įvertintos kaip negatyvios. Tai yra, patyčios, psichologinis spaudimas buvo suvokiamas kaip „norma“.