Ekspertės komentaras: „marketingo komunikacijos svarba sunkmečio metu”

AR MARKETINGO KOMUNIKACIJA ĮGAUNA YPATINGĄ SVARBĄ SUNKMEČIO METU? Komunikacija įgauna ypatingą svarbą sunkmečio metu

Pasaulio ekonomikai kuo toliau, labiau rodant recesijos ženklus, verslai susiduria su nemažai iššūkių – itin dideli energijos žaliavų kainų svyravimai nepalankiai veikia tiek namų ūkių, tiek verslo nuotaikas ir lūkesčius, didėjanti infliacija mažina perkamąją galią, o karantino ir karo nuotaikų išvarginti vartotojai, susidurdami su artėjančios ekonominės krizės prognozėmis, linkę riboti savo poreikius bei mažinti norą vartoti. Neapibrėžtumų gausa, nulemta 3K konteksto – karantino, karo ir artėjančios krizės – verslams kuria naujų iššūkių komunikacijos srityje – kaip kalbėti su savo VARTOTOJAIS, kaip reaguoti į aplinkos pokyčius, galų gale kokį turinį kurti ir transliuoti auditorijoms, kurios yra kritiškai svarbios verslo sėkmei?

Klausimų daug, tačiau krizinių situacijų tiek praėjusiame šimtmetyje buvo užtektinai, tiek 2008-2009 metų pasaulinės ekonominės krizės pamokos dar nepamirštos – taigi pasimokyti tikrai yra iš ko. Juo labiau ir mokslas nestovi vietoje bei pateikia savas įžvalgas, kaip įmonės ir prekių ženklai turėtų kalbėtis su savo vartotojais, kad krizinį periodą ne tik išgyventų, bet ir išlaikytų pastovų, kritiškai svarbų ištikimų klientų ratą. Taigi – KAIP REKIŲ ŽENKLAI TURĖTŲ KOMUNIKUOTI, IR AR MARKETINGO KOMUNIKACIJA ĮGAUNA YPATINGĄ SVARBĄ SUNKMEČIO METU?

Šiuo klausimu savo įžvalgomis dalinasi VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto docentė Kristina Zikienė. Pasak ekspertės:

Komunikacija turi atspindėti prekių ženklų rūpestį. Kaip pažymi marketingo specialistai, empatija sunkmečio metu įgauna ypatingą svarbą, tačiau tai neturi būti tik deklaratyvu – puiku, kai prekių ženklai išnaudoja galimybę padaryti ką nors prasmingo, tuo pačiu pagerindami žmonių gyvenimą. Tik kuomet jau geri darbai atlikti – komunikacija su auditorijom galima ir būtina, parodant, kad rūpestis ir bendra gerovė – vartotojus bei prekės ženklą vienijantis ir jungiantis jausmas, įgaunantis konkretų veiksmą.
Komunikacijos turinys turi atspindėti viltį ir optimizmą. Nors būsimos recesijos prognozės bei karo nuotaikos formuoja neigiamus lūkesčius, tačiau ilgainiui vartotojams įsijungia taip vadinamasis „apsauginis mechanizmas“ – sąmoningai imama vengti neigiamų prognozių, atsiranda blogų žinių „nuovargis“ bei noras pabėgti nuo kasdienybės, ignoruojant dažnai pesimistines ekonomikos įžvalgas bei faktus. Reaguojant į tokias tikėtinas vartotojų elgsenos apraiškas, prekių ženklams atsiveria galimybės įnešti šiek tiek papildomos vilties ir optimizmo. Prekės ženklai, šalia rūpesčio, turėtų nepamišti vystyti ir kito komunikacijos naratyvo – gyventi vistiek yra smagu! Viskas praeis! Viską įveiksim. Galų gale humoras, jei tai tinka prekės ženklui, gali būti puiki išeitis, praskaidrinanti krizines nuotaikas, – tai pažymi ne vienas tyrėjas.
Komunikacija jokiu būdu neturi būti mažinama ar ribojama. Verslams krizinių situacijų fone neretai kyla pagunda stipriai susimažinti marketingo komunikacijų biudžetus, tačiau ekonominių krizių patirtys rodo, kad komunikacija turi būti vertinama kaip investicijos, o ne kaip išlaidos. Ne vienas tyrimas atskleidžia, kad prekių ženklai, investavę į reklamą bei vykdę komunikaciją su savo auditorijom ekonominių krizių metu, daug sėkmingiau jas išgyvendavo ir būdavo geresnėse pozicijose krizėms pasibaigus. Ekonominių recesijų metu įmonėms ypatingai svarbu išsaugoti savo ištikimiausius – lojalius klientus, o ši vartotojų grupė yra ypač „imli“ komunikacijai. Taigi tai dar kartą parodo ryšio ir santykio išsaugojimo būtinumą – reguliarus bendravimas stiprina ryšį su klientais, kai jie susiduria su nuoširdžiu susidomėjimu ir rūpesčiu.

Kaip teigia docentė K. Zikienė: „sėkminga marketingo komunikacija yra procesas, kuriam reikia nuoseklumo. Juk ne be reikalo sakoma – kai laikai geri, reikia reklamuotis, bet kai laikai blogi, reklamuotis yra privalu”.

Ekonominis žvilgsnis į darbo laiko reglamentavimo pirmuosius žingsnius

Viešojoje erdvėje vis dažniau pasigirsta raginimų trumpinti darbo laiką. Vienas iš pateikiamų variantų yra darbo laiko trumpinimas iki 6 val., kitas – 2,5 dienų savaitgalis Lietuvoje. Šiame aktualijų kontekste įdomu nuosekliai apžvelgti darbo laiko reglamentavimo pirmuosius žingsnius.

XIX a. Tarptautinės darbo organizacijos atstovai ypatingą dėmesį pradėjo skirti darbo laiko taisyklių kūrimui. Tai sąlygojo siekis išvengti užimtų gyventojų sveikatos problemų (dėl ilgų darbo valandų) ir asmeniniam gyvenimui skiriamo laiko trūkumo (Tarptautinė darbo organizacija, 2020). Nepaisant to, šių diskusijų pradžią paskatino XIX a. devinto dešimtmečio neramumai, kurie buvo susiję su darbuotojų streikais ir reikalavimais sutrumpinti darbo dienos laiką (Guobaitė-Kirslienė, 2005) Taigi šios priežastys lėmė tai, kad buvo pradėta oficialiai diskutuoti ir spręsti problemas, susijusias su darbui skiriamu laiku.

Viso to rezultatas buvo pastebimas XX a. pradžioje. 1919 m. buvo parengta viena pirmųjų Tarptautinės darbo organizacijos konvencijų, siekiant nustatyti dienos ir savaitės maksimalų leidžiamą darbo valandų skaičių. Remiantis 1919 m. konvencijos turiniu, kurį pateikia Tarptautinė darbo organizacija (2017a), tikslinė grupė – pramonės šakos darbuotojai. Šios formalios darbo laiko taisyklės nurodė, kad pramonės darbuotojų maksimalus darbo valandų skaičius per dieną negali viršyti 8 val., o maksimalus darbo savaitės valandų skaičius – 48 val. (nors buvo nurodomos ir išimtys). Vėliau, t. y., 1930 m. buvo parengta konvencija, kurioje tikslinė grupė – komercinių sričių, biurų darbuotojai (pvz., telekomunikacijų darbuotojai; administracinio sektoriaus darbuotojai ir pan.). Šiuo atveju ir komercinių sričių bei biurų darbuotojams, buvo įteisinta maksimali 8 val. darbo diena, o savaitės darbo valandų skaičius neturėtų viršyti 48 val. (Tarptautinė darbo organizacija, 2017b).

Galima daryti prielaidą, kad šių tarptautinių taisyklių darbo rinkoje sukūrimas ir taikymas turėjo pasekmių darbo rinkos dalyviams. Remiantis Y. D. Maoz (2010), pastebimi pokyčiai darbo rinkoje laiko paskirstymo atžvilgiu: apytiksliai nuo 1920 m. metinis darbo valandų skaičius (tenkantis vienam darbuotojui) pradėjo mažėti Jungtinėse Amerikos Valstijose ir pagrindinėse Europos šalyse. Suprantama, kad tokiai darbo laiko trukmės mažėjimo tendencijai galimai didžiausią įtaką turėjo Pirmojo pasaulinio karo padariniai. Kita vertus, po karo pramonė ir kiti sektoriai dažnai yra sunaikinami, todėl siekiant atkurti ekonominį gerbūvį po karo nedarbo lygis yra linkęs mažėti. Taigi ir bendras darbo valandų skaičius turėtų didėti. Akivaizdu, kad norint išsiaiškinti tai lėmusias priežastis reikėtų atlikti išsamesnį tyrimą. Nepaisant to, manytina, kad tarptautinio lygio institutai taip pat galėjo sąlygoti darbo laiko trukmės pokyčius pasaulyje. Vadinasi, darbo laikas ir su juo susiję reglamentavimo aspektai yra svarbūs ir dažnai galintys daryti poveikį šalies ekonomikai, jos raidai ir pan. Šį aspektą pastebi ir J. S. Landefeld ir kt. (2009).

Tarptautinio darbo laiko reglamentavimo pakitimai pastebimi, analizuojant 1935 m. ir 1962 m. Tarptautinės darbo organizacijos konvencijas. Sudėtingu ekonominiu tarpukario laikotarpiu 1935 m. Tarptautinė darbo organizacija atkreipia dėmesį į ilgai besitęsiantį ir aukštą nedarbo lygį. Pasak R. Guobaitės-Kirslienės (2005), Tarptautinė darbo organizacija skatina keisti darbo laiką, kad visa tai neigiamai nepaveiktų gyventojų pragyvenimo lygio. Mokslininkė nurodo, kad tokio pobūdžio pokyčiams įtakos turėjo ir tuo metu vykstanti technologijų evoliucija, jų sparti plėtra. Taigi šis istorinis, politinis ir ekonominis kontekstas sąlygojo tai, kad nusprendžiama sutrumpinti darbo savaitę, kuri būtų lygi 40 val. per savaitę, nors maksimalus leidžiamas darbo valandų skaičius išlieka 48 val. per savaitę (Tarptautinė darbo organizacija, 2017c, 2017d). Dienos darbo valandų skaičius nekoreguojamas – 8 val. per dieną. Akcentuotina tai, kad 1962 m. konvencijoje nurodomas darbo laiko trumpinimo poreikis, tik atsižvelgiant į konkrečios šalies ekonominio išsivystymo lygį (Guobaitė-Kirslienė, 2005).

Vėliau Tarptautinė darbo organizacija skyrė dėmesį kitoms darbuotojų grupėms. Po dvidešimties metų, t. y. 1990 m., darbo laiko reglamentavimas buvo sukurtas ir naktinį darbą dirbantiems darbuotojams. Remiantis 1990 m. konvencijos turiniu, kurį pateikia Tarptautinė darbo organizacija (2017e), tikslinė grupė buvo naktinį darbą dirbantys asmenys, kuriems buvo siekiama sukurti tinkamesnes darbo sąlygas. 1994 m. darbo laiko reglamentavimo pakitimai buvo nukreipti į pusę darbo dienos dirbančių asmenų problematiką. Remiantis 1994 m. konvencijos turiniu, teisiškai buvo siekiama užtikrinti didesnę socialinę, finansinę ir darbo sąlygų aplinkos apsaugą pusę darbo dienos dirbantiems asmenims (Tarptautinė darbo organizacija, 2017f).

Verta atkreipti dėmesį ir į Europos laiko paskirstymo reglamentavimo aspektus, kurie rodo akivaizdžią darbo laiko institutų vystymosi raidą. Europos Taryba (1996) Europos socialinėje chartijoje (pataisytoje) nurodo užimtų gyventojų teisę į tinkamas darbo sąlygas. Vienos iš jų yra susijusios su darbo laiku. Europos Taryba skatina nustatyti priimtiną dienos ir savaitės darbo laiką, kurį palaipsniui vertėtų trumpinti, atsižvelgiant į našumo ir kitus socialinius, ekonominius rodiklius. Vadinasi, pradeda vyrauti nuostata, kad darbo savaitės laikas ilgainiui turėtų būti trumpinamas, o užimtų gyventojų produktyvumas – didėti. Galima daryti prielaidą, kad tokio pobūdžio nuostatų pokyčiams įtakos turėjo pasaulyje vykstantys globaliniai procesai, technologinė pažanga ir pan.

Vadinasi, XX a. aktyviai pradėti kurti formalūs darbo laiko institutai, kuriuos galima įvardinti kaip darbo laiko reglamentavimo pagrindus, vyraujančius šiuolaikiniame XXI a.

Literatūros sąrašas

Europos Taryba (1996). Europos socialinė chartija (pataisyta). Prieiga per internetą: <http://www.journals.vu.lt/socialine-teorija-empirija-politika-ir-praktika/article/viewFile/8554/6399>, (prisijungta 2020 05 05).
Guobaitė-Kirslienė, R. (2005). Darbo laiko teisinio reguliavimo esmė ir dinamika. Jurisprudencija, T. 74, Nr. 66, p. 57–65.
Landefeld, J. S., Fraumeni, B. M., Vojtech, C. M. (2009). Accounting For Household Production: A Prototype Satellite Account Using The American Time Use Survey. Review of Income and Wealth, Vol. 55, No. 2, p. 205–225. doi: 10.1111/j.1475-4991.2009.00319.x
Maoz, Y. D. (2010). Labor Hours In The United States And Europe: The Role Of Different Leisure Preferences. Macroeconomic Dynamics, Vol. 14, No. 2, p. 231–241. doi: 10.1017/S1365100509090191
Tarptautinė darbo organizacija (2017a). C001 – Hours of Work (Industry) Convention, 1919 (No. 1). Prieiga per internetą: <https://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:0::NO::P12100_ILO_CODE:C001>, (prisijungta 2020 05 05).
Tarptautinė darbo organizacija (2017b). C030 – Hours of Work (Commerce and Offices) Convention, 1930 (No. 30). Prieiga per internetą: <https://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:::NO:12100:P12100_ILO_CODE:C030:NO>, (prisijungta 2020 05 05).
Tarptautinė darbo organizacija (2017c). C047 – Forty-Hour Week Convention, 1935 (No. 47). Prieiga per internetą: <https://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:::NO:12100:P12100_ILO_CODE:C047:NO>, (prisijungta 2020 05 05).
Tarptautinė darbo organizacija (2017d). R116 – Reduction of Hours of Work Recommendation, 1962 (No. 116). Prieiga per internetą: <https://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:::NO:12100:P12100_ILO_CODE:R116:NO>, (prisijungta 2020 05 05).
Tarptautinė darbo organizacija (2017e). C171 – Night Work Convention, 1990 (No. 171). Prieiga per internetą: <https://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:::NO:12100:P12100_ILO_CODE:C171:NO>, (prisijungta 2020 05 05).
Tarptautinė darbo organizacija (2017f). C175 – Part-Time Work Convention, 1994 (No. 175). Prieiga per internetą: <https://www.ilo.org/dyn/normlex/en/f?p=NORMLEXPUB:12100:::NO:12100:P12100_ILO_CODE:C175:NO>, (prisijungta 2020 05 05).
Tarptautinė darbo organizacija (2020). International Labour Standards on Working time. Prieiga per internetą: <https://www.ilo.org/global/standards/subjects-covered-by-international-labour-standards/working-time/lang–en/index.htm>, (prisijungta 2020 05 05).

Dovanų pirkimas irgi mokslas

Ar žinojote, kad perkant dovanas Jums gali padėti mokslo žinios? Apie tai mintimis dalinasi VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto doktorantė Akvilė Karaliūtė. Jos komentaras pateikiamas žemiau.

Akvilė teigia, kad „artėjant didžiausioms metų šventėms dažnai įsisukame į rūpesčius (arba džiaugsmus), kokią dovaną išrinkti savo artimiausiems draugams, giminaičiams ar kitiems asmenims. Tačiau ar tikrai tik didžiųjų švenčių (įskaitant ir gimtadienius) proga turėtume pirkti vieni kitiems dovanas? Taip pat kyla klausimas – ar geriau susikooperuoti ir pirkti vieną didesnę dovaną? Atsakymas į šiuos klausimus gali būti dvejopas.

Dažnam iš mūsų išgirdus klausimą apie vienos ar kelių dovanų pirkimą kiltų mintis – kam vargti ir ieškoti dovanų kelis kartus per metus, geriau padovanosiu vieną kartą kažką vertingesnio ..? Vertinant iš praktinės pusės, taip – sutaupoma laiko, o galbūt ir pinigų, nes keli apsipirkimai dažnu atveju neišvengiamai įtakoja didesnes išlaidas (ne tik pačiai dovanai, bet ir pašaliniams daiktams, kuriais beieškodami dovanos susižavime). Tačiau, žiūrint iš kitos pusės, ar nesmagu būti nustebintiems dažniau nei tik per šv. Kalėdas, gimtadienį ar kitą didesnę šventę? Atsakymas į šį klausimą gali būti pagrindžiamas žmonių psichologijos, kurią apibūdina perspektyvos teorijos vertės funkcijų susiejimas, aspektu: pagal perspektyvos teoriją, integruoti (apjungti) laimėjimai (šiuo atveju, dovanos) turi mažesnę vertę nei du ar daugiau atskirų laimėjimų. Taigi, remiantis šia ideologija, žmonėms geriau dažniau duoti mažų dovanų nei vieną didesnę, nes laimėjimai yra vertingesni, kai jie atskirti. Keletas mažų staigmenų gali būti suprantama kaip vieno asmens duodamos dovanos keliskart metuose ir kaip atskirų žmonių duodamos dovanos vienam asmeniui individualiai, neperkant vienos dovanos visiems kartu. Kodėl taip yra? Todėl, kad, gaudamas dovaną, žmogus yra tam tikrame pradiniame taške, kuriame viską vertina nuo „nulio“. Vertinant nuo šio atskaitos taško, pirmasis laimėjimas turi didesnę vertę nei antrasis, trečiasis ir t. t. Tokiu būdu padaromas didesnis teigiamas poveikis nei gaunant kelis laimėjimus iš karto: dovanojant kelis kartus per metus, kiekvienas kartas vertinamas nuo atskaitos taško („nulio“), todėl bendrai žiūrint gaunama didesnė vertė nei gaunant dovaną tik vieną kartą, nepaisant to, kad ji vertingesnė.

Kalbant apie perspektyvos teoriją, galima pateikti analogiją: įsivaizduokite, kad įeinate į visiškai tamsų kambarį ir užsidegate lemputę – pamatote ryškų skirtumą – lyginant su visiška tamsa, jau galite kažką matyti; jei užsidegate antrąją lemputę, matote dar ryškiau, bet efektas nėra dvigubas, t. y. jums nepasidaro dvigubai ryškiau. Taip pat ir su dovanomis: jei žmogus gauna vieną didelę dovaną, jaučiasi laimingas, bet jei gauna kelis kartus po mažesnę dovaną, bendras malonumo jausmas yra kur kas didesnis. Taigi, remiantis perspektyvos teorijos idėja, nesudėkite visų dovanų į vieną maišą, nesikooperuokite pirkti vieną didesnę dovaną konkrečiam asmeniui ir stenkitės stebinti artimus žmones kuo dažniau.”

Kiek esate pasirengę sumokėti už Gerovės MIESTĄ?

Gerovės reiškinį analizuojanti VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto mokslininkė Viktorija Starkauskienė dalinasi įžvalgomis gerovės valstybės tema.

„Ar kada susimąstėte, kokio norėtumėte Gerovės miesto ir kiek už jįesate pasirengę sumokėti? O už Gerovės valstybę? Sumokėti pirmiausia ne pinigais, o asmenine atsakomybe ir iniciatyva, bendradarbiavimu ir keičiamais kasdienio vartojimo, pardavimo ar gamybos įpročiais. Ne paslaptis, kad gerovės valstybėsrenesansas pastebimas ir šių dienų Lietuvoje. „Ateityje mes turime skirti daugiau dėmesio mažesnes pajamas gaunantiems, kaimiškųjųvietoviųir vyresnio amžiaus gyventojams, žemesnės kvalifikacijos darbuotojams, neįgaliesiems, taip pat kątik studijas baigusiam jaunimui“ – teigė šalies vadovas Gitanas Nausėda, šiais metais Niujorke pristatydamas gerovės valstybės kūrimo principus. O jei kiekvienas pradėtume kurti gerovės valstybęnuo savęs ir tą daryti ne „ateityje“, o šiandien, t. y. dabar? Savo pavyzdžiu, kad galima pradėti kurti gerovę nuo savęs, į procesą įtraukiant jauną žmogų, parodė Vytauto Didžiojo universiteto, Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytojos.

Įkvėptas ChangeMakersON organizacijos, paskatintas geriausių verslo patirčių, studijose taikomų inovatyvių studijų metodų bei palaikomas Įmonių socialinės atsakomybės, Dalijimosi ekonomikos ir Asmeninių finansų sprendimų dalykų studentų, startavo projektas Gerovės Miestas. Jo tikslas – sukurti socialines inovacijas mūsų gimtajam miestui Kaunui ir į miesto bei šalies mastu sprendžiamas problemas pažiūrėti kaip į galimybes. Pasak Simonos Šimulytės, Tarptautinės socialinių inovacijų vystymo programos ChangeMakersON įkūrėjos, sėkmingi galime būti tik kartu, kuriant bendrą ekosistemą, kuri atliepia mūsų šalies ateities – šiandienos jauno žmogaus poreikius. „Dalintis galima ne tik daiktais, teikiamomis paslaugomis, bet ir savo žiniomis, gerosiomis patirtimis, ir svarbiausia – laiku bei iniciatyva, vienijant mokslą, jaunuosius talentus, verslą, savivaldybės bei valstybės institucijas“ – teigia dr. Viktorija Starkauskienė, VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytoja, į projektą įtraukusi Dalijimosi ekonomikos studentus.

Ne paslaptis, viena iš kainų, kurią turime sumokėti už gerovės miesto, gerovės valstybės kūrimą, jau pradžioje paminėta socialinė atsakomybė ir kasdienių įpročių keitimas. „Sukurti socialinę inovaciją Kauno miestui, kuri būtų ne tik finansiškai stabili, bet kartu darytų teigiamą poveikį aplinkai“ – tai dar viena projekto užduotis, kurią atskleidžia dr. Evelina Bendoraitienė ir doc. dr. Asta Gaigalienė, VDU Ekonomikos ir vadybos fakulteto dėstytojos, projekte dalyvaujančios kartu su Įmonių socialinės atsakomybės bei Asmeninių finansų sprendimų dalykų studentais.

Gal iš tikrųjų laikas suprasti terminą „gerovės valstybė“ ne tik kaip abstrakčią sąvoką, paaiškinančią šalyje vykdomą socialinę politiką plačiąja prasme, o kaip gerovės bendruomenę, gerovės miestą ir tik tada valstybę? Tikėtina, tada nereikėtų skambių politinių frazių ir imituojamų veiksmų, faktų, pavienių rodiklių ar sudėtinių indeksų. O svarbiausia – viso to rezultatas būtų laimingas žmogus, laiminga šeima, bendruomenė, miestas, visuomenė ir, žinoma, valstybė.”

Can machines paint?

There is a big hype going around Artificial Intelligence (AI) that what they can achieve and create. Art industry one of them that challenges machines through creativity and complexity. So we asked our phd. student Khalil Israfil-Zade to asnwer the following question. His answer follows:

„Firstly, let us look at these two portraits.

“The Portrait of Perugino”

“Portrait of Edmond de Belamy”

Left one is “The Portrait of Perugino” is a portrait of the Italian Renaissance artist Perugino attributed to his pupil Raphael or to Lorenzo di Credi, which was produced around 1504 and is now in the Uffizi Gallery, Florence.

In contrast, the right one is called “Portrait of Edmond de Belamy” created by Paris-based art collective “Obvious” using artificial intelligence (Generative Adversarial Networks – GANs) has been sold for $432,500 at Christie’s auction house in New York, October 25, 2018 — over 40 times higher than expected to sell.

Belamy’s portrait is signed with the mathematical formula describing the algorithm that was used to generate it.

Recent technological development inspires so much ongoing capability of art, and new art technologies create new occupations for individuals. AI algorithms will deliver new tools for expressing and transforming our specialty and culture emphatically; it was the same with other innovations before. Furthermore, the tendency of the simulation of the historical artist’s paintings and arts could make art more reachable to large parts of society. By researching and creating machines that are trying to simulate human-made arts could allow us to learn our creativity more and more.

After the comparison, let’s look at our question that “Can machines paint?”. The answer is “YES”. They can paint better than our expectation. However, the question is “would you call it as an art?”.

According to the related researches and experiments in this field, we can assume that creative machines do not have any semantic consideration of art regarding the perception of styles. It does not contain any information about the principles of art.

We are just at the beginning of the AI. Party just started. We can make a suggestion that in this stage of the creative machines we shouldn’t hide the fact that a competition between machine-generated or human-generated is not our aim. The machine-generated art also faces the similar challenge as the human-generated content: the challenge of generating a product that can be named as art.

Lastly, lets conclude it with “Obvious” mentions on their blog [3]:

“Will artificial intelligence be the artist of tomorrow?”

I would be tempted to answer:

“Is the camera the artist of today?”

References;

[1] Generative Adversarial Networks | Ian J. Goodfellow, Jean Pouget-Abadie, Mehdi Mirza, Bing Xu, David Warde-Farley, Sherjil Ozair, Aaron Courville, Yoshua Bengio | Arxiv |https://arxiv.org/pdf/1406.2661.pdf

[2] Obvious | Paris-based collective of artist and machine learning researchers | http://obvious-art.com/

[3] A naive yet educated perspective on art and artificial intelligence | Obvious | https://medium.com/@hello.obvious/a-naive-yet-educated-perspective-on-art-and-artificial-intelligence-9e16783e73da

”

Ateityje dirbti bus įdomiau

Ką, kaip ir kur ateityje dirbsime? Robotizacijos skvarba tampa dažno vaizduotę audrinančiu reiškiniu. Šia tema pakvietėme pasisakyti doc. dr. Sonatą Staniulienę. Jos teigimu:

„Pramoninės revoliucijos laikotarpiu žmonės irgi su šakėmis ėjo į gatves, persigandę, jog į jų pragyvenimo šaltinį kėsinasi garo varikliai ir kt. to laikmečio „high-tech“ išradimai.

Beje, verta suabejoti, ar šiuolaikinį jaunimą sužavėtume po studijų garantuodami galimybę susirasti darbą, nes jaunosios kartos supratimu, darbas turi sietis su gyvenimo būdu, hobiais, ką įdomu veikti, kas leidžia save realizuoti kaip asmenybę. Taigi, mes netgi turėtume būti dėkingi, kad robotai iš mūsų pasiglemš tuos neįdomius, biurokratinius darbus be kūrybos krislelio. O jei darbo vieta pasitaiko pas tūlą „naująjį lietuvį“ suprojektuota senoviškai, tuomet darbas yra tiesiog laisvės ir gyvenimo antonimas. O šiam belieka skųstis, kad neranda pakankamai darbuotojų.

Kokios pastebimos darbų pobūdžio kaitos tendencijos?

Freelancer‘iai, arba „laisvo oro direktoriai“ – dirbu B2B (outsourcing) būdu, nes svarbiau būti lojaliam ne įmonei, o pirmiausiai sau, savo asmenybei.

Patirčių ekonomikos dalyviai – dirbu įmonėje tol, kol įdomu, kol veda į priekį iššūkiai, kol galiu kažko išmokti, o kai „kelionė“ ir jos įspūdžiai baigiasi, ieškau kitos bangos savo „kite‘ui“.

Kad darbas būtų įdomesnis, imuosi daugiaveikos (multitasking), kuomet tiek darbų darau vienu metu, kad pamirštu visus rūpesčius buityje, šeimoje, piniginėje ar kitur – išsidalini, išsibarstai ir jau nebesusirenki.

O kad pakaktų sportinės įtampos – imuosi projektinio režimo darbų, kuriuose paprastai sudėtinga „sutilpti į laiką“ ir biudžetą, gali pajausti komandos stiprybės jėgą ir paramą bei tikrą „drive‘ą“.

Kuomet jau visko tampa per daug, tam yra Balis, Bora Bora ar koks kitas pasaulio kraštas, kur „perdegimą“ galima gydytis meditacija ar lėto įsisąmoninimo technikomis, padedant kokiam virtualiai žinomam asmeniniam stiliaus/gyvenimo/asmenybės treneriui. O tuomet, sąmonei išskaidrėjus, galima imtis ir naujų verslų…

Jei senjorai graudinasi pasakodami, kaip bulvių lupenas pokaryje valgydavo, tai jaunajai kartai dažniausiai negresia „tuščio šaldytuvo“ sindromas. Nebijodami badauti, jie gali sau leisti gyventi įdomiai ir iš principo ilgai neįdomių darbų nedirbti. Arba tik už didelius pinigus, kuriuos galima būtų prakeliauti ir kitaip investuoti į save.

Taigi: „Sveiki atvykę, robotai!”

Kaip gyvena lietuviai?

„Kaip gyvena lietuviai?“ – tokį klausimą kartu su 15min žurnalistais rinkiminę naktį sprendė mūsų mylima dr. Viktorija Starkauskienė. Viena opiausių spragų, siekiant atsakyti į gyvenimo kokybės Lietuvos regionuose klausimą – statistikos problema.

Pasak Viktorijos: „tokios statistikossavivaldybių tema yra nedaug arba ji fragmentiška, nėra tęstinumo. Tuo tarpu, gyvenimo kokybės tyrimai reikalauja kompleksinio, visą apimančio vertinimo, ne tik vienos srities ar kelių rodiklių ištyrimo.

Įvertinus turimą statistiką ir keletą kompleksinių gyvenimo kokybės matų, reikia pastebėti, kad regioniniai skirtumai Lietuvoje išlieka ryškūs. Ypatingai didelis atotrūkis tarp užimtumo mieste ir kaime. Aukščiausio nedarbo teritorijos išsidėsčiusios šalies pasienyje, vietovėse, nutolusiose nuo didžiausių šalies miestų. Norėtųsi, kad žmogus, gyvenantis bet kurioje Lietuvos teritorijoje, turėtų panašias galimybes mokytis, dirbti ir uždirbti, gyventi orų, sveiką ir saugų gyvenimą.

Pagal Vilniaus politikos analizės instituto skelbiamą savivaldos gerovės indeksą, gyvenimo kokybės vertinimuose pirmauja didieji Lietuvos miestai – Vilnius, Kaunas ir Klaipėda. Vilnius išlieka tiek investicijų, tiek gyventojų traukos centru. 2/3 visų tiesioginių užsienio investicijų tenka būtent Vilniaus miesto savivaldybei. Taip pat tai vienintelė iš didžiųjų savivaldybių, į kurią gyventi ir dirbti atvyksta daugiau žmonių nei išvyksta.

Blogiausia situacija yra Zarasuose, Lazdijuose ir Ignalinoje, kur prasta geografinė padėtis – savivaldybės labiausiai nutolę nuo didžiųjų Lietuvos centrų. Žemesnes pozicijas pagal gyvenimo kokybę savivaldybėms lėmė mažas veikiančių ūkio subjektų skaičius, lėta vietos ūkio plėtra – darbo rinkoje vyrauja labai mažos įmonės, kurios nesukuria daug darbo vietų. Taip pat joms būdingas žemas darbo jėgos mobilumas ir nedidelės tiesioginės užsienio investicijos, tenkančios vienam gyventojui.

Apibendrinant, kaip bežiūrėtume, ekonomika vaidina tikrai didelį vaidmenį Lietuvos regionuose. Taip pat reikia nepamiršti kintančios gerovės sampratos ir didėjančios atsakomybės kiekvienam iš mūsų. Žalinga tampa piliečių užimama laukimo pozicija, kai patys gyventojai nelinkę rodyti iniciatyvos. Šių dienų gerovės kūrime turi dalyvauti ne tik valstybinės ar savivaldybių institucijos, bet kartu patys piliečiai, kaip aktyvūs miesto bendruomenės ir šalies visuomenės nariai“.

2019 – niekfluenceriai mirė. Tegyvuoja influenceriai!

Vytauto Didžiojo universiteto, Ekonomikos ir vadybos fakulteto prodekanas marketingui dr. Justinas Kisieliauskas pasakoja apie 2019 m. socialinių tinklų nuomonės lyderių tendencijas.

“Ką darysime 2019?” – klausia vadovas, “naudosime influencerius” – išsišiepęs atšauna įmonės marketingistas.
Tada pažeriami maždaug tokie argumentai:

– 7 interneto vartotojai iš 10 pasitiki kitų vartotojų nuomone ir tik 3 – reklama;

– 2019 m. influencerių marketingui bus išleista 10 mlrd. dolerių;

Na, o jei tai neįtikina, ištraukiama finalinė korta:

– “O matėte, kaip mūsų konkurentą praėjusį mėnesį reklamavo „turgelavičiūtė“?”

Tačiau niekas nekalba apie tai: kokia rinka yra persisotinusi niekfluencerių ir jų sukurto (ar įmonės atsiųsto) turinio bei kokią neigiamą įtaką tai turi tiek pačiam influenceriui, tiek įmonei; kokia dalis vartotojų dėl šios situacijos vis dar pasitiki influenceriais; galop, kokia tikimybė, kad net ir kruopščiai parinktas nuomonės lyderis atpirks investuotus pinigus?

Tai visgi, ką su influenceriais daryti 2019?

– > Iš rinkos išbraukti niekfluencerius – influencerius, kurie užvakar reklamavo jogurtą, vakar tepaliuką, šiandien nori reklamuoti jus, o ryt – jūsų konkurentą. Verčiau išbandyti pigesnes alternatyvas – dar nenuvalkiotus, tačiau įmonės vertybes atitinkančius nuomonės lyderius, ar mažiau sekėjų turinčius mikro-nano influencerius.

– > Reikalauti iš influencerio tiek istorinės statistikos, kuri leistų daryti prielaidas apie būsimą bendradarbiavimo sėkmę, tiek kūrybiškumo, kuriant kuo natūralesnį ir į bendrą jo srautą įsiliejantį turinį.

– > Matuoti influencerių marketingo ROI (investicinę gražą) – juk tai dar viena, pamatuojama ir su kitomis palyganama marketingo priemonė, kurios naudojimas turėtų remtis ne madomis, o efektyvumu.

– > Galiausiai, ieškoti prekės ženklo ambasadorių – asmenų, kurie su jūsų preke ar paslauga susitapatintų kur kas ilgesniam nei vieno įrašo laikotarpiui.

Reikia pripažinti, kad nežinodami patys ir sukūrėme niekfluencerių rinką. Gera žinia ta, kad kaip sukūrėme, taip patys ir galime ją… To ir norisi palinkėti 2019-iesiems.

Dar kartą apie pensijų reformą

Ar kaupti? Kur kaupti? Kaip kaupti? Tokių klausimų per pirmąją sausio pusę išgirdome ne vieną kartą. Ir nors žiniasklaidos priemonės mirga įvairiais komentarais, pranešimais, o pensijų fondų valdytojai aktyviai kviečia klientus asmeninėms konsultacijoms, dauguma žmonių sau atsakymo dar neturi. Tam laiko yra iki 2019 metų birželio 30 d. O mes prašome, kad doc. dr. Asta Gaigaliene pakomentuotų susidariusią situaciją.

„Vienareikšmiškai galima teigti – šiųmečiai pensijų sistemos pokyčiai privertė apie pensiją pagalvoti didžiąją daugumą Lietuvos gyventojų. Tą tikrai vertinu teigiamai, kadangi statistika rodo, jog žmonių, nesuvokiančių nei kur kaupia, nei tuo labiau kodėl kaupia iki šiol buvo apie 2/3 visų antrosios pakopos pensijų fondų dalyvių. Taip pat gyventojų įsitraukimas į III pensijų pakopą buvo palyginti žemas.
Dabar svarbiausia, kokius sprendimus žmonės priims po šio sujudimo. Variantų tikrai yra nemažai (žr. https://socmin.lrv.lt/…/pensiju-kaupimas-iki-kada-reikia-ap…), tačiau būtina atkreipti dėmesį, jog sprendimai turi būti individualūs. Jeigu kaimynas, bendradarbė ar draugas nusprendė pasirinkti sustabdyti kaupimą, nebūtinai šis kelias bus tinkamas ir Jums.
Jeigu Jums užduotų klausimą „Ar pirkti man automobilį?“ Pirmiausiai išsiaiškintumėte, ar klausiantysis automobilį jau turi, ar turi santaupų, kiek uždirba, kiek jo šeimos narių, kur juo važinės, kokia spalva jam patinka ir t.t. Tai atrodo logiška. Tai kodėl žmonės nori universalaus ir visiems tinkančio atsakymo apie tai „Ar kaupti pensijai?“. Atsakymas labai priklauso nuo klausiančiojo: kiek jam/jai metų; kokia šeimyninė padėtis; kiek ir kokio turto jau turi; kiek uždirba; kaip norėtų gyventi senatvėje; kur norėtų gyventi senatvėje; ar jau kaupia pensijų fonde; kiek jau turi sukaupęs pinigų; kokia jo prognozuojama I pakopos (SODRA) pensijos dalis; ar maksimaliai pasinaudoja pajamų mokesčio lengvata ir t.t.
Tik susidėlioję dabartinio savo finansinio (ir ne tik) gyvenimo paveikslėlį ir nusipiešę pageidaujamos ateities viziją galėsime priimti protingus sprendimus!
Patarimas – nebijokite ieškoti patarimų, rekomendacijų, konsultacijų, bet būtinai sprendimus priimkite patys!”

Šventės ir laimės paradoksas

Artėjant šventėms, paklausėme, o ko doc. dr. Viktorija Starkauskienė palinkėtų mums visiems?

„Šiandien važiuojant mašina išgirsta žinutė per radiją apie vartojimo kreditų lengvatines sąlygas gruodžio mėn. ir tuo vis daugiau susigundančių žmonių mane taip pat privertė susimąstyti. Nejaugi ir švęsti pradedame ateities sąskaita? 20 % – tiek vidutiniškai išauga apyvarta mokėjimo kortelėmis kiekvieną gruodžio mėn. Tuo tarpu, kiekvienų metų pirmą sausio dešimtadienį atsiskaitymų banko kortelėmis sumažėja iki 40 %. Dar kyla klausimas, kodėl daugelis praėjus šventėms jaučia tuštumą, nusivylimą ir nepasitenkinimą?

Pagal tai, kas dabar vyksta, suprantu, kad daugeliui šventės – tai besaikis pirkimas ir vartojimas, dovanos ir nukrauti stalai. Jei jas suprantame tik taip, va tuomet ir duodame pagrindą Laimės paradoksui veikti. Vartojimas lyg auga, pinigų kiekis ateities sąskaita taip pat, o laimės nedaugėja. Suprasti, kodėl taip yra, didelio mokslo nereikia. Žmogus toks sutvėrimas – turėdami daugiau, norime dar daugiau. Psichologai ir laimės ekonomikos teoretikai tai aiškina hedoninės adaptacijos teorija. Kitas laimės paradokso paaiškinimas glūdi jau ne asmeninėje, o socialinėje sferoje – mūšis už statusą, kitaip – žiurkių lenktynės, materialinių dalykų reikšmės pervertinimas. Tai rodo vis ankstėjantis mėnuo beprotybės, perspaustos dienotvarkės ir jau kasdienybe tapusiu paslaugų sektoriaus šūkiu „Iki švenčių – neįmanoma!”.

Ramių ir sąmoningų švenčių – štai ko linkiu visiems artėjant didžiausioms šių metų šventėms. Kurkime šventę savo širdyse kasdien, kad ir be ypatingų progų!”