Šventės ir laimės paradoksas

Šiandien važiuojant mašina išgirsta žinutė per radiją apie vartojimo kreditų lengvatines sąlygas gruodžio mėn. ir tuo vis daugiau susigundančių žmonių mane taip pat privertė susimąstyti. Nejaugi ir švęsti pradedame ateities sąskaita? 20 % – tiek vidutiniškai išauga apyvarta mokėjimo kortelėmis kiekvieną gruodžio mėn. Tuo tarpu, kiekvienų metų pirmą sausio dešimtadienį atsiskaitymų banko kortelėmis sumažėja iki 40 %. Dar kyla klausimas, kodėl daugelis praėjus šventėms jaučia tuštumą, nusivylimą ir nepasitenkinimą?

Pagal tai, kas dabar vyksta, suprantu, kad daugeliui šventės – tai besaikis pirkimas ir vartojimas, dovanos ir nukrauti stalai. Jei jas suprantame tik taip, va tuomet ir duodame pagrindą Laimės paradoksui veikti. Vartojimas lyg auga, pinigų kiekis ateities sąskaita taip pat, o laimės nedaugėja. Suprasti, kodėl taip yra, didelio mokslo nereikia. Žmogus toks sutvėrimas – turėdami daugiau, norime dar daugiau. Psichologai ir laimės ekonomikos teoretikai tai aiškina hedoninės adaptacijos teorija. Kitas laimės paradokso paaiškinimas glūdi jau ne asmeninėje, o socialinėje sferoje – mūšis už statusą, kitaip – žiurkių lenktynės, materialinių dalykų reikšmės pervertinimas. Tai rodo vis ankstėjantis mėnuo beprotybės, perspaustos dienotvarkės ir jau kasdienybe tapusiu paslaugų sektoriaus šūkiu „Iki švenčių – neįmanoma!”.

Ramių ir sąmoningų švenčių – štai ko linkiu visiems artėjant didžiausioms šių metų šventėms. Kurkime šventę savo širdyse kasdien, kad ir be ypatingų progų!