EVF PP’16 su Agne Blažiene: Prezentacija – retorikos meno dalis
Sausio 19 dieną pažintinės praktikos paskaitą lekt. Agnė Blažienė pradėjo klausimu, kas daro įtaką gerai prezentacijai? „Tai temos išmanymas, pasiruošimas, tinkamai parinkta vaizdinė medžiaga, kontaktas su auditorija, gestai ir daugelis kitų elementų“, – pasakojo HMF Lietuvių kalbos katedros dėstytoja.
Visų pirma, prieš pradedant ruoštis prezentacijai, svarbu išsiaiškinti išorinius veiksnius, į kuriuos neatsižvelgus prezentacija gali būti ne taip įgyvendinta, kaip pranešėjas tikėjosi. Išoriniai veiksniai, apie kuriuos derėtų pagalvoti, – vieta, kurioje vyks prezentacija, aplinka, technika, kurią bus galima naudoti, taip pat prezentacijai skirtas laikas. Kalbant apie prezentacijos vietą, pranešėjas gali įsivaizduoti, kad pranešimą skaitys žiūrėdamas į auditoriją, o atėjęs skaityti pranešimo pamatyti, kad klausytojai (ar žiūrovai) sėdi ratu, ar, galbūt, priemonės, kurios reikalingos rodyti vaizdinę medžiagą, yra įrengtos visai kitoje auditorijos vietoje, nei sėdi klausytojai, todėl pranešėjui reikės vaikščioti po auditoriją (nors to jis nesitikėjo!). Pasak A. Blažienės, pagalvoti apie tai, kokia bus aplinka, taip pat svarbu. Juk vienoks pranešimo būdas, stilius, vartojama kalba tinka formalioje aplinkoje vykstančioms prezentacijoms, kitoks stilius, kalbos priemonės turėtų būti pasirenkamos pranešimą skaitant neformalioje aplinkoje. Nepagalvojus apie tai, kokioje aplinkoje teks pristatyti pranešimą, kokį kalbos, vaizdinės medžiagos, bendravimo stilių pasirinkti, galima patekti į nepatogią situaciją. Dar vienas svarbus dalykas – technika, reikalinga pristatant pranešimą: ne visur gali veikti internetas (ką tuomet daryti pranešėjui, kuris tam tikrą mintį norėjo įprasminti parodydamas informaciją internete?), ne kiekviename kompiuteryje yra įdiegtos reikiamos programos (ir ką tuomet daryti pranešėjui, kuris neranda programos, galinčios atidaryti atsineštą vaizdinę medžiagą?), ne visur yra rašymo lenta ar kitos priemonės. Minėta, kad pranešimo trukmė taip pat svarbus veiksnys, apie kurį turėtų pagalvoti pranešėjas. Todėl kiekvienam pranešėjui organizatorių derėtų pasiklausti, kiek laiko skirta pranešimui, ar klausimai, kuriuos auditorija galės užduoti, įeina į pranešimui skirtą laiką ir pan. Save ir kitus gerbiantis pranešėjas turi įsitekti į jam skirtą laiką, o kad taip būtų, reikia gerai apgalvoti pranešimo struktūrą. Apgalvojus ir išsiaiškinus, kokioje vietoje, aplinkoje bus pristatoma prezentacija, pranešėjas žinos, kas jo laukia ir, atvykęs į prezentacijai skirtą vietą, nepatirs papildomų ar, kartais, nemalonių rūpesčių.
Pradedant ruoštis prezentacijai, pranešėjui svarbu išsiaiškinti, kokio amžiaus klausytojams turėtų būti skirtas pranešimas, ką klausytojai žino apie pristatomą temą, kokie yra jų įsitikinimai, nuostatos kalbama tema. Juk vienoks pranešimo būdas bus pristatant, pavyzdžiui, išmaniąją programėlę senjorams, kuriems, visų pirma, reikės suprantama paaiškinti, kas yra išmanioji programėlė, kitoks – išmaniąsias programėles kuriantiems asmenims. Pastarieji, pranešėjui pradėjus kalbėti apie tai, kas yra išmanioji programėlė, gali pradėti piktintis, kad visa tai jie žino, kad švaistomas jų laikas, kad nieko naujo nepasakoma ir pan. Svarbu ir tai, ko pranešimu siekiama: pranešti informaciją (ar supažindinti), įtikinti pakeisti požiūrį, nuomonę ar paskatinti imtis tam tikrų veiksmų? Juk vienoks pranešimas, vartojama kalba turėtų būti pasitelkiama supažindinant su išmaniąja programėle, kitoks – skatinant ją įsigyti, o dar kitoks – skatinant imti kurti tokią programėlę.
Kalbėdama apie tai, kokią pranešimo struktūrą pasirinkti studentams, pristatantiems pažintinės praktikos rezultatus, A. Blažienė pabrėžė, kad pranešimo struktūra iš vienos pusės yra elementari (pasisveikinimas, temos išdėstymas, padėka ir / ar atsakymai į auditorijos klausimus), iš kitos pusės – derinama prie prezentacijos tikslo, renginio, kuriame pristatomas pranešimas, ir pan. Tačiau bet kokia prezentacija turi būti apgalvota, struktūruota, kad perduodama informacija būtų sudėliota iš eilės, o ne nuolat painiojamos kelios mintys. Po tokių prezentacijų klausytojai jaučiasi nieko nesužinoję, nesupratę, nusivylę, kad iššvaistę jiems brangų laiką.
Pažintinės praktikos metu studentai gavo realias įmonių užduotis, kurias įgyvendinant turi atsiskleisti studentų kūrybingumas, o sugalvotos idėjos, sprendimai, pasiūlymai būtų pritaikomi, įgyvendinami, skatinantys vartotojus susidomėti įmone, atrasti jų produktus, siūlomas paslaugas ir pan. Atsižvelgdama į tai, A. Blažienė studentus skatino pagalvoti apie jaunatviškas prezentacijas, kuriose būtų kalbama ne apie praktikos tikslus, užduotis, informaciją, apie įmonės atliekamą veiklą, bet į tai, kaip interaktyviai įmonių atstovams pristatyti sugalvotas idėjas, įtikinti sugalvotų sprendimų ir pasiūlymų pritaikomumu ir naudingumu. Apibendrindama, kokia turėtų būti pranešimo struktūra, A. Blažienė pabrėžė, kad nei pranešimo pradžioje, nei pabaigoje pranešėjas neturėtų teisintis, jog kažko nespėjo padaryti, pasiruošti. Po tokių pranešėjo žodžių, pasakytų pranešimo pradžioje, viso pranešimo metu klausytojai gali galvoti, kad pranešimas nėra geras. O pranešimo pabaigoje kalbėtojo pasakyti žodžiai, kad ne viską spėjo padaryti, įgyvendinti, tinkamai pasiruošti, klausytojams gali suformuoti neigiamą nuomonę apie pranešimą ir patį pranešėją.
Aptardama patį pranešimo pristatymą, A. Blažienė pabrėžė, kad jeigu pranešimo metu kalbėtojui bus reikalinga kažką parodyti, duoti paklausyti ir pan., jis turėtų prieš pranešimą pasitikrinti, kur įjungiamas garsas, iš anksto susirasti norimą parodyti medžiagą internete ir pan. Pranešimo metu žiūrovai ir klausytojai nori matyti ir girdėti sklandų pranešimą, o ne tokį, kurio viduryje pranešėjas ieško, kur įjungti garsą, ar laukia, kol atsidarys reikiama interneto svetainė.
Dar vienas svarbus elementas pristatant pranešimą – kūno kalba, vaidinanti svarbų vaidmenį prezentacijos metu. Kad prezentaciją būtų malonu klausyti, pranešėjas turėtų kalbėti garsiai, aiškiai, loginiais kirčiais pabrėžti svarbius žodžius ar informaciją, kalbėti nemonotoniškai. Kad pranešimas neprailgtų galima pagalvoti apie tai, kas klausytojus atpalaiduotų pranešimo viduryje – juokinga istorija, kokia nors vaizdo medžiaga (žinoma, priklauso nuo aplinkos ir derėtų prisiminti, kad ne visur juokingos istorijos yra tinkamos). Svarbu ir tai, kad pranešėjas nestovėtų vienoje vietoje, gestikuliuotų, tačiau nenaudotų parazitinių judesių, kai tam tikras judesys (lingavimas, galvos kasymasis, akinių pasitaisymas ir pan.) pranešimo metu pakartojami daugelį kartų. Tokiu atveju klausytojai pradeda stebėti ar skaičiuoti tokius judesius, tai blaško ir neleidžia klausytojams susitelkti į pranešėjo sakomą informaciją. A. Blažienė taip pat akcentavo, kad auditorijai malonu klausyti sakomo, o ne skaitomo iš užrašų arba, dar blogiau, nuo skaidrių pranešimo. Lektorė pajuokavo, kad, dažniausiai, klausytojai moka skaityti, taigi, kai pranešimas yra skaitomas, pranešėjas yra nereikalingas. Pranešėjas yra reikalingas tam, kad papasakotų, paaiškintų, papildytų tai, kas pateikiama rodomoje vaizdinėje medžiagoje.
Paskaitos pabaigoje A. Blažienė studentams palinkėjo džiaugtis nudirbtu darbu (pažintinės praktikos metu sugalvotais įmonių pateiktų užduočių sprendimais, idėjomis), didžiuotis tuo, ką padarė, ir taip jaustis kuriant pristatymus ir juos pristatant įmonių atstovams. Juk kai pranešėjas tiki savo prezentacija ir yra tuo užtikrintas, auditorija tą greitai pajaučia, patiki tiek pranešėju, tiek pristatymu ir mėgaujasi klausydami pranešimo.
