Ateityje dirbti bus įdomiau
Ką, kaip ir kur ateityje dirbsime? Robotizacijos skvarba tampa dažno vaizduotę audrinančiu reiškiniu. Šia tema pakvietėme pasisakyti doc. dr. Sonatą Staniulienę. Jos teigimu:
„Pramoninės revoliucijos laikotarpiu žmonės irgi su šakėmis ėjo į gatves, persigandę, jog į jų pragyvenimo šaltinį kėsinasi garo varikliai ir kt. to laikmečio „high-tech“ išradimai.
Beje, verta suabejoti, ar šiuolaikinį jaunimą sužavėtume po studijų garantuodami galimybę susirasti darbą, nes jaunosios kartos supratimu, darbas turi sietis su gyvenimo būdu, hobiais, ką įdomu veikti, kas leidžia save realizuoti kaip asmenybę. Taigi, mes netgi turėtume būti dėkingi, kad robotai iš mūsų pasiglemš tuos neįdomius, biurokratinius darbus be kūrybos krislelio. O jei darbo vieta pasitaiko pas tūlą „naująjį lietuvį“ suprojektuota senoviškai, tuomet darbas yra tiesiog laisvės ir gyvenimo antonimas. O šiam belieka skųstis, kad neranda pakankamai darbuotojų.
Kokios pastebimos darbų pobūdžio kaitos tendencijos?
Freelancer‘iai, arba „laisvo oro direktoriai“ – dirbu B2B (outsourcing) būdu, nes svarbiau būti lojaliam ne įmonei, o pirmiausiai sau, savo asmenybei.
Patirčių ekonomikos dalyviai – dirbu įmonėje tol, kol įdomu, kol veda į priekį iššūkiai, kol galiu kažko išmokti, o kai „kelionė“ ir jos įspūdžiai baigiasi, ieškau kitos bangos savo „kite‘ui“.
Kad darbas būtų įdomesnis, imuosi daugiaveikos (multitasking), kuomet tiek darbų darau vienu metu, kad pamirštu visus rūpesčius buityje, šeimoje, piniginėje ar kitur – išsidalini, išsibarstai ir jau nebesusirenki.
O kad pakaktų sportinės įtampos – imuosi projektinio režimo darbų, kuriuose paprastai sudėtinga „sutilpti į laiką“ ir biudžetą, gali pajausti komandos stiprybės jėgą ir paramą bei tikrą „drive‘ą“.
Kuomet jau visko tampa per daug, tam yra Balis, Bora Bora ar koks kitas pasaulio kraštas, kur „perdegimą“ galima gydytis meditacija ar lėto įsisąmoninimo technikomis, padedant kokiam virtualiai žinomam asmeniniam stiliaus/gyvenimo/asmenybės treneriui. O tuomet, sąmonei išskaidrėjus, galima imtis ir naujų verslų…
Jei senjorai graudinasi pasakodami, kaip bulvių lupenas pokaryje valgydavo, tai jaunajai kartai dažniausiai negresia „tuščio šaldytuvo“ sindromas. Nebijodami badauti, jie gali sau leisti gyventi įdomiai ir iš principo ilgai neįdomių darbų nedirbti. Arba tik už didelius pinigus, kuriuos galima būtų prakeliauti ir kitaip investuoti į save.
Taigi: „Sveiki atvykę, robotai!”
